Information in header:   Link numer one    Sociallinks

Istorija

 

 Italija, kaip geografinė sąvoka, mus pasiekia nuo etruskų laikų, bet kaip valstybė - tai labai jauna šalis. Nesutarimai, užkariavimai ir vidiniai padalinimai ilgus amžius neleido susijungti į vieną italų valstybę.

Etruskai, apsigyvenę pusiasalio centre, sukūrė pirmąją šio krašto civilizaciją. Jų kapuose išlikusios freskos, keramika ir papuošalai atskleidžia šios tautos kultūrą ir polinkį menui. Etruskų kilmė išlieka paslaptimi, kaip ir jų kalba. Ilgą laiką jų varžovai buvo tik graikai pietuose. Etrurija niekada netapo suvienyta valstybe. Tai buvo atskirų miestų konfederacija.

Per visą istoriją, iki pat XIX a. pabaigos, visą pusiasalį buvo sugebėję suvienyti tik romėnai, kurie remdamiesi savo puikia karine ir civiline organizacija, nuo III a. pr. Kr. pajungė visas čia buvusias tautas. Romos respubliką valdė kasmet renkami du konsulai, bet teritorijai plečiantis valdžia perėjo pavienėms asmenybėms, kaip Julijus Cezaris. Jo palikuonys tapo pirmaisiais Romos imperatoriais.
Valdant Augustui iki Trajanui imperija driekėsi nuo Britanijos iki Raudonosios jūros. Nepaisant kai kurių imperatorių, kaip Neronas ar Kaligula, nesaikingų užgaidų, valstybė per mokesčius ir karo grobį sugebėjo pildyti savo iždą. Laimingiausi buvo Trajano, Hadriano ir Marko Aurelijaus laikai, kada Romos piliečiai mėgavosi gerove. Mėgiamiausios jų pramogos buvo lankyti termas, teatrus ir žaidimus (varžybas). Vezuvijaus ugnikalnio palaidota Pompėja išsaugojo romėnų kasdieninio gyvenimo liudijimą.

 Esminis Imperijos istorijos lūžis įvyko 312 metais, kai imperatorius Konstantinas priėmė krikščionybę ir nusprendė perkelti sostinę į Konstantinopolį (Bizantiją). V amžiuje imperija jau buvo padalinta į dvi dalis. Roma ir Vakarų imperija negalėjo atsilaikyti prieš germanų antpuolius ir Italiją užkariavo gotai, o vėliau – lombardai. Rytų imperija, išsaugodama Ravenos tvirtovę, sugebėjo išlaikyti savo valdžią kai kurioms pusiasalio dalims. Ravena tuo metu tapo turtingiausiu ir stipriausiu Italijos miestu, o Roma virto griuvėsiais. Romos imperija žlugo V a. Pasitraukdama iš istorijos, didžiai daliai Europos ji paliko savo kalbą, savo įstatymus ir savo kalendorių, kultūros paminklus, tekstus. Kitas svarbus palikimas buvo krikščionybė. Romos paveldą perėmė popiežiaus vadovaujama katalikų bažnyčia.

 Viduramžių Italija patyrė mūšius tarp popiežių ir imperatorių, hunų ir normanų antpuolius. Popiežiai pasitelkė frankus, kurie padėjo nugalėti didelę teritoriją valdžiusius lombardus. Frankų karalius Karolis Didysis Romoje buvo karūnuotas Šv. Romos imperijos imperatoriumi (800 m.), tačiau vietoj lauktos vienybės įsiplieskė penkis amžius trukusi kova tarp popiežių ir imperatorių. Pasinaudodami šia padėtimi normanai, vėliau Prancūzijos Anžu ir Ispanijos Aragono dinastijos, užkariavo ir laikė savo valdžioje Italijos pietus ir Siciliją. Šiaurinėje dalyje tuo tarpu klestėjo nepriklausomi miestai-valstybės, bei jūrinės respublikos. Stipriausia jų buvo Venecijos Respublika, kurią valdė dožas ir Didžioji taryba, o miestas turtėjo iš prekybos su Rytais ir Kryžiaus žygių į Šventają žemę. Genuja, Florencija, Milanas ir Siena taip pat turėjo savo šlovingą istoriją.

Besitęsiant popiežių kovai su imperatoriais, XIV a. susiformavo dvi aršios stovyklos: gvelfai, rėmę popiežių, ir gibelinai, palaikę imperatorių. Lombardijos ir Toskanos miestai pasinaudojo šia politine suirute savo valdžiai stiprinti. Šiuo neramiu laikotarpiu tokie menininkai kaip Dučio di Boninsenja ir Džiotas pradėjo naują epochą tapyboje, o toskaniečiai rašytojai Dantė, Petrarka ir Bokačas paklojo italų literatūros pamatus.  XV a. menas ir mokslas suklestėjo kaip niekada po Graikijos ir Romos laikų, Italija tapo labiausiai klestinčiu ir išsilavinusiu regionu Vakarų Europoje, o Florencija - Renesanso “lopšiu”. Architektai rado įkvėpimą klasikiniame senovės stiliuje, o dailėje, įgavus naujų žinių apie perspektyvą ir anatomiją, išaugo nauja genijų karta - Leonardas da Vinčis, Rafaelis ir Mikelandželas. Jie galėjo kurti turtingų šeimų, valdžiusių centrinės ir šiaurinės Italijos miestus, kaip Medičiai Florenciją, mecenatystės dėka. Atgimimas mene sutapo su dideliu nestabilumu politikoje, kuris vedė Italiją į nuosmukį. Nedideli miestai-valstybės negalėjo atsilaikyti prieš suvienytas, stiprias Europos monarchijas, todėl XVI a. jas palaipsniui prisijungė Ispanija ir Austrija. Tik mažytė Pjemonto karalystė liko nepriklausoma, ji pasidavė Napoleonui 1796 m.

Po Romos nusiaubimo 1527 m., Italija priklausė nuo Karolio V, Šventosios Romos imperatoriaus ir Ispanijos karaliaus, malonės. Popiežius Klementas VII, prieš tai ilgai priešinesis, buvo priverstas karūnuoti Karolį imperatoriumi. Šitaip užsitikrinęs Karolio paramą ir sustiprinęs savo valdžią, popiežius ėmėsi kovos prieš protestantus, dažnai pasitelkdamas į pagalbą inkviziciją. Tuo metu gimė nauji religiniai ordinai, kaip jėzuitų, o bažnytiniame mene ir architektūroje buvo nustatytos naujos ikonografinės taisyklės, davusios pradžią įmantriam barokui.

 1748 m. Acheno sutartimi Italijoje prasidėjo taikos laikotarpis. Per sekančius 50 metų šalis, turėdama meno turtus, antikinius griuvėsius ir pradėtą kasinėti Pompėją, tapo Europos turizmo traukos tašku. Pasiturintys jauni žmonės, visų pirma iš Anglijos, išvykdavo į Grand Tour siekdami pamatyti Romą, Florenciją ir Veneciją, o poetai ir menininkai ieškodavo įkvėpimo Romos šlovingoje praeityje. Napoleono kampanija (1796 m.) užbaigė šią ramybę. Prasidėjo ilgas politinių ir socialinių permainų laikotarpis.

 Išsivadavimo kovų laikotarpis, pasibaigęs Italijos suvienijimu (1870), vadinamas Risorgimento. Būtent Pjemonte prasidėjo judėjimas už nacionalinį suvienijimą. Patriotai sukilo (1848 m.) prieš austrus Milane ir Venecijoje, prieš Burbonus Sicilijoje ir prieš popiežių Romoje, bet pirmoji sukilimo banga atslūgo. 1859 m. sąjūdis buvo geriau organizuotas. Jam vadovavo Vittorio Emanuele II iš Savojos. Per du metus buvo užimta visa Italija, išskyrus Romą ir Veneciją, kurios pasidavė po dešimtmečio. Po karo su austrais ir Garibaldžio kampanijos pietuose, 1870 m. žemėlayje atsirado nauja valstybė - Italijos karalystė.

 Pirmąjame pasauliniame kare Italija buvo tarp laimėtojų, tuo tarpu Antrąjame buvo nugalėta ir didžia dalimi sugriauta. Tarp Pirmo ir Antro pasaulinių karų Italija išgyveno fašizmo ir Mussolinio didktatūros laikotarpį. Po Antrojo pasaulinio karo Respublika patyrė daug krizių: vyriausybių griūtys, tamsūs terorizmo metai, aukščiausio lygio politikų korupcija. Monarchija buvo panaikinta 1946 m. referendumu, Italija paskelbta respublika.

 Šiuo metu galioja 1947 m konstitucija, pagal kurią valstybės vadovas yra prezidentas, renkamas parlamento 7 metų laikotarpiui. Parlamentą sudaro Atstovų rūmai ir Senatas.

 

 

 

 

 

 

 

 
smart foreash
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti prisijungusius vartotojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo politika
Sutinku Išvalyti slapukus ir išeiti